Didžiausia Baltijos šalyse vyno paroda

25
Bal

Pietų Afrikos vynuogyne užaugusi meno profesorė: „Vyno istorija kupina siurprizų“

„Meno esmė yra gėris ir grožis“, – įsitikinusi žinoma dailininkė, Floridos universiteto meno profesorė, išskirtiniais oratorės gabumais garsėjanti Hilary Hope Guise. Lietuvą įsimylėjusi profesorė jau daug metų domisi vyno vieta mene, o auditorijos, kuriose kalba profesorė, visada sausakimšos. „Vyną aš myliu lygiai taip pat, kaip myliu meną“, – sako meno žinovė, kurios istorijas netrukus bus galima išgirsti ir Vilniuje, per tradicines „Vyno dienas“.

Hilary, nejau išties galima daug sužinoti apie istoriją, pažiūrėjus į vyno butelį ar taurę, nutapytą paveiksle?

Be abejonės! Romėnų mozaikos parodo, kaip vynas buvo spaudžiamas tais laikais, XVII amžiaus paveiksluose vaizduojama, kokiais vynais prekeiviai keisdavosi Olandijoje (dažniausiai baltuoju Burgundijos vynu) ir iš kokių rafinuotų taurių jie gerdavo. Pagal jas galima nuspėti, kokie buvo paveiksluose nutapytų žmonių turtai. Menas mums leidžia matyti vyno kelionę per visą Europą: jis buvo geriamas viduramžių vienuolynuose, karališkųjų šeimų rezidencijose, riterių žygiuose ir piligrimų kelionėse. Vyno istorija apskritai kupina siurprizų, pavyzdžiui, man visada sunku patikėti, kad šampaną atrado anglai!

Pasirinkote gana netikėtą domėjimosi sritį – gilinatės į vyno atvaizdus mene. Kodėl Jums tai įdomu?

Nes nuo neatmenamų laikų vynas ir vyndarystė buvo civilizacijos širdis. Karalių ir herojų gėrimas, kurį pamatyti galima asirų reljefuose ir impresionistų pieštuose piknikuose. Mano tėtis, baigęs Oksfordo universitetą, kurį laiką dirbo advokatu. Vieną dieną jis nusprendė pakeisti profesiją ir pradėjo vadovauti Keipo provincijos Stelenboso miesto vyndarių asociacijai. Jis gerai pažinojo visus vyndarius, matė, kaip auga jų vynuogės ir kaip gaminamas jų vynas. Vyndarystės tradicija Keipe sena, jai jau per 350 metų. Vynas ir su juo susijusi kultūra nuo vaikystės buvo natūralus reiškinys – tėtis į vyno degustacijas mane pasiimdavo nuo septynerių ar aštuonerių! Tai argi nuostabu, kad vėliau man atėjo į galvą gilintis į vyno ir meno istorijos ryšį?!

Ar vyno butelių etiketes irgi galima laikyti menu? Ar gali būti, kad nė nežinome, jog vynui, kurį ragaujame, etiketę sukūrė garsus dailininkas?

Gana ilgą laiką vyravo mada etikečių kūrimą patikėti žymiems menininkams, tačiau juk ant butelio prilipdyta etiketė geresnio skonio jam nesuteikia. Šioks toks apsimetinėjimas. Ši manija prasidėjo 1955 metais, kai prancūzų tapytojas George‘as Braque‘as buvo pakviestas sukurti etiketę ypatingo skonio bordo. Po penkerių metų jas jau kūrė ir pats save jose įamžino tapytojas Marcas Chagallas. Tačiau pačią geriausią vyno etiketę 1975 metais sukūrė amerikietis, poparto karalius Andy Warholas. Man pačiai labiausiai patinka tradicinės vyno etiketės, su chateaux graviūra ir geru pavadinimu. Ko dar gali reikėti?

Gimėte Pietų Afrikoje, koks buvo Jūsų kelias į Europą? Kaip čia atsidūrėte? 

Gimiau Vakarų Keipe, pačioje Afrikos žemyno apačioje. Tai nuostabi vieta, apsupta kalnų, besiremianti į vandenyną, su daugybe paplūdimių. Skaudančia širdimi palikau savo namus, kai reikėjo vykti į Londoną. Tačiau be galo norėjau studijuoti meną, man pavyko įstoti ir mokytis vienoje geriausių Londono meno mokyklų.

Šiandien Jūs ne tik meno istorikė, bet ir pati tapote, rengiate savo meno darbų parodas visoje Europoje. Kuri Jūsų profesijos pusė yra įdomesnė?

Mano pirmasis susidūrimas su menu ir užgimusi meilė jam visada kilo iš kūrybos, o ne iš teorijos. Piešti ir tapyti pradėjau labai anksti – vos dvejų. Sulaukusi aštuonerių, lipdžiau skulptūras. Mano mama taip pat buvo tapytoja, taigi, nusprendusi studijuoti meną, nuostabos niekam nekėliau. Meno istorija ir teorija buvo gerai, tačiau tapyti irgi norėjau, studijuodama lankiau ir tapybos kursus.

Vynas yra svarbi Jūsų gyvenimo dalis. Į „Vyno dienas“ Vilniuje atvykstate ne pirmą kartą? Šiais metais nedaug trūko, kad vyno festivalis neįvyktų. Kaip manote, ar draudimai gali ką nors pakeisti? 

Augau apsupta gero vyno: tai yra viena iš kultūringų Anglijos tradicijų. Išmanyti apie vyną ir juo mėgautis man įaugę į kraują. Buvau atvykusi į pirmąsias „Vyno dienas“, vėliau grįžau dar keletą kartų. Mane žavi atmosfera, įdomūs susitikimai su žmonėmis, pokalbiai. Vilnių esu tiesiog įsimylėjusi – fantastiška miesto atmosfera ir žmonės mane nepaprastai traukia.

Pirmą kartą čia važiuodama visiškai nieko nežinojau nei apie Baltijos šalis, nei apie jų kultūrą. Jei nuoširdžiai, visiškai nesitikėjau, kad vynas galėtų kaip nors figūruoti šiaurės šalies kultūroje, kur taip beprotiškai šalta!

Jau girdėjau apie draudimus ir apribojimus, kuriuos priėmė jūsų valdžia. Žmogui, kuris nori būti laisvas ir gyventi laisvoje visuomenėje, nėra nieko baisiau nei draudimas laisvai kalbėti. Istorija rodo, kad draudimais norimo rezultato nepasieksi, jį pasiekti galima skleidžiant žinias ir lavinant žmones. Jie turi suprasti, koks didžiulis skirtumas tarp gero vyno ir vyno iš apatinių parduotuvės lentynų. Neabejoju, kad vyno entuziastams Lietuvoje teks labai pasistengti, kad žmonės išmoktų vyną priimti ir juo mėgautis taip, kaip tai daroma Pietų Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje ar Pietų Afrikoje.

Į Vilniuje vyksiančią didžiausią Baltijos šalyse vyno parodą „Vyno dienos“ atvykstanti profesorė, puiki oratorė Hilary H. Guise rengia ypatingą paskaitą „Vynas ir vynuogės mene: linksmoji vyno istorija“. Paroda „Vyno dienos“ Lietuvos parodų ir kongresų centre vyks gegužės 4–5 dienomis.

Apie mus rašo:
www.15min.lt
www.lrytas.lt
www.zmones.lt