Didžiausia Baltijos šalyse vyno paroda

18
Bal

Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną radau daugiau nei per visus savo mokslus“, – sako Rasa Starkus, „Vyno klubo“ kūrėja ir vadovė, Prancūzijos ir Lietuvos prekybos rūmų viceprezidentė, Prancūzijos nacionalinio ordino (Ordre National du Mérite) kavalierė.

Apdovanojimą, kurį 1963-iaisiais įsiteigė tuometis Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is, už nuopelnus Prancūzijai skiria šalies prezidentas. Poniai Starkus riterio insignijos balandžio 17 d. įteiktos už 15-os metų draugystę su Prancūzija, jos žmonėmis ir vynu.

„Šis apdovanojimas man didžiulis siurprizas. Taip, dievinu Prancūziją ir prancūzus, vežu į Lietuvą jų produktus, žaviuosi prancūzų elegancija, balansu, skoniu. Darau tai, kaip ir daugelis kitų žmonių, todėl man atrodo, kad yra tokių, kurie nuveikia kur kas vertingesnių darbų bendradarbiavimo, politikos, saugumo srityse“, – sako p. Starkus, prieš porą metų apdovanota medaliu už nuopelnus Prancūzijos žemės ūkiui ir vyno kultūrai. Anot p. Rasos, apdovanojimą atsiėmusios Prancūzijos ambasadoriaus Philippe’o Jeantaud rezidencijoje, jis skirtas ne jai asmeniškai, o vyrui Arūnui Starkui, visai šeimai ir „Vyno klubui“ – tai jų visų darbo įvertinimas.

Parduoti ne vyną, o žinias

„Vyno klubą“ Vilniuje p. Starkai įsteigė 2003-aisiais. Per tą laiką su jo vėliava buvo įkurta Lietuvos someljė asociacija (prieš 15 metų žodžio „someljė“ daugelis arba nežinojo, arba vartojo lengvai pašiepiama prasme) ir Lietuvos someljė mokykla, pradėtos rengti „Vyno dienos“, Vyno čempionatas, Someljė čempionatas, Vyno ir desertų derinių čempionatas, imtas leisti „Vyno žurnalas“ (šiemet dėl įsigaliojusių įstatymų perkeltas į interneto erdvę), išversta didžiulė Tomo Stevensono „Vyno enciklopedija“. Be abejo, regimą jų veiklos dalį užima vyno importas ir prekyba, tačiau verslą UAB „Naminė pelėda“, kuriai priklauso „Vyno klubas“, pradėjo parduodama ne vyną, o žinias apie jį.

„Produktas arba mūsų verslo objektas, kurį bandėme „išsukti“, t. y. degustacijos ar pamokos, tuo metu apskritai buvo rengiamos už dyką, importuotojai potencialiems klientams siūlydami vyno dar pavaišindavo pietumis restorane. Mes atėjome neturėdami intereso parduoti vyną, nes tuomet jo nevežėme. Mes ketinome parduoti informaciją, degustacijos techniką. Nedaug kas tuo metu tikėjo, kad iš mokymo galima sukurti verslą, – nebuvo ekonominių sąlygų jį pradėti, vien tikėjimas ir noras. Kita vertus, noras mokyti žmones buvo susijęs ir su noru išjudinti rinką“, – VŽ yra pasakojęs socialinių mokslų dr. Starkus.

Bulvė ar vynuogė

Pasak p. Rasos, 15 metų „Vyno klubas“ bando parodyti (arba įrodyti) gurmaniškosios kultūros pranašumus – su ja susidūręs, žmogus pradeda mokytis.

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną radau daugiau nei per visus savo mokslus. Pagaliau, turėdamas žinių, žmogus pradeda ieškoti kokybės, ne kiekybės“, – šypsosi pašnekovė. Ji sako, kad iš pradžių buvo tiesiog džiugu dalytis žiniomis apie skirtingų šalių vynus, ir taip atsitiko, kad Prancūzija įmonėje ir šeimoje užėmė ir iki šiol užima labai didelę dalį, žiūrint ir į „Vyno klubo“ produktus, ir į kelionėse praleistas valandas.

„Mane traukia Bordo, Šampanė, Provansas – gal spalvomis ir šiluma, saule, kvapais. Kitas dalykas – mane ten traukia žmonės. Vyrauja nuomonė, kad prancūzai yra arogantiški, o aš Prancūzijoje išmokau tolerancijos“, – sako p. Rasa.

Bepigu jai: bet kurios šalies vyndariai, taip pat ir prancūzai, dažniausiai yra visai kitokia publika nei žmonės miestų gatvėse ar biuruose.

„Taip, – sutinka p. Rasa. – Vyndariai yra žemdirbiai. Jie gali nemylėti bulvių, gali kitaip žiūrėti į javus ar kopūstus, bet vynuogės jiems kaip vaikai – kiekvieną vynmedį jie apčiupinėja pavasarį, rudenį, žiemą ir verkia, jei kas nors jam atsitinka. Vynas jiems nėra tik žemės ūkio produktas, kurį jie daro ir parduoda. Vyndarystė ten – šeimos gyvenimo dalis, kaip šuva ar katė. Dar daugiau, tuose regionuose vyndariai vienas su kitu retai konkuruoja, viso regiono ar kaimo džiaugsmus ir bėdas jie išgyvena kartu. Todėl labai skaudu, kai apie vyną kalbama bjauriai, kai jis prilyginamas nežinia kam. Manau, kad taip kalbantieji tiesiog neturi jokių žinių, apie ką kalba“, – dėsto p. Rasa.

Deguto statinė, šaukštas medaus

Džiugus pokalbis tarptautinio apdovanojimo proga visgi priartėja prie nemalonios ir skaudžios temos – nuo sausio 1 d. įsigaliojusio Alkoholio kontrolės įstatymo.

Pašnekovės nuomone, daugeliu atvejų jis rodo žmonių ribotumą: „Pirmiausia jie nesuvokė, ką daro, kai rašė įstatymą. Nesuvokia ir dabar, ką daro, kai rašo pataisas, ir apskritai jie nesupranta, ką daro, norėdami sumažinti alkoholio vartojimą. Mano galva, dabar tiesiog stabdomas legalus verslas. Nesuvokiama, kaip mūsų politikai išleido įstatymą, draudžiantį žodžio laisvę, edukaciją ir paliekantį visišką savivalę šešėliniam verslui, alkoholizmui, nekokybiškam alkoholiui ir t. t.“

Civilizuotos visuomenės sveiko proto žmogui kaip dieną aišku, kad pirmoji priemonė pasiekti šviesią ateitį yra edukacija. O Lietuvoje kažkokiu stebuklingu būdu atsitiko, kad žmonės, norintys dirbti, mokytis ir mokyti, šiuo metu yra opozicijoje, bent jau kalbant apie vyną.

„Liūdniausia, – sako p. Rasa, – kad tai, ką darėme 15 metų ir už ką mus vertina mokiniai, klientai, užsienio partneriai, dabar yra tabu. Gauni valstybinį Prancūzijos, didžios ir stiprios šalies, prezidento apdovanojimą ir negali tuo pasidžiaugti, nes oficialių Lietuvos asmenų esi vadinamas alkomafija. Ar tai yra pretekstas išvažiuoti, nes ten mane gerbia, o čia – ne?

Bet aš myliu savo šalį, ir niekas iš čia manęs neišvarys. Kovosiu už savo šeimą ir už savo šalį. Nes šventai tikiu, kad tai, ką mes darome, yra gerai.“ Trumpi Rasos Starkus atsakymai:

Anksti kėlęs, vėlai gulęs nesigailėsi. Ar tinka jums ši patarlė?

Nemėgstu anksti keltis, nes vėlai guluos, taip jau daug metų. Todėl išmokau neskaičiuoti miego valandų, kiek tenka, tiek ir užtenka. Jei ne pažodžiui, tai viską reikia daryti tuoj ir dabar, nieko nelaukti.

Didžiausias laimėjimas?

Nežinau, tai laimėjimas ar laimė, kad turiu nuostabiausią šeimą, kuri padeda įgyvendinti svajones ir namie, ir darbe – pažinti pasaulį, susipažinti su žmonėmis, dalytis viskuo, kuo įmanoma.

Didžiausias nusivylimas?

Nenustebinsiu – dabartinė Seimo dauguma ir naivus piliečių tikėjimas, kad pažadais, o ne kompetentingomis pastangomis galima valdyti šalį. Šiuo metu, XXI a., Lietuva, civilizuota ES šalis, yra skurdinama ir kiršinama komunistiškai kolūkietiškais pažadais.

Koks šios savaitės svarbiausias jūsų darbas?

Jų daugybė, nėra vieno – paruošti straipsnį apie bręstančius Burgundijos vynus neįvardijant vynų pavadinimų, kad nepažeisčiau kvailų įstatymų.

Kokio įpročio norėtumėte atsisakyti?

Esu labai netvarkinga naudodamasi kompiuteriu, norėčiau tvarkingai valdyti savo informaciją.

Mėgstamiausias restoranas pasaulyje?

Labai sunku atsakyti, jų daug. Gal miela, paprasta, nelabai žinoma „L’Embarcadere“ jūrų gėrybių užkandinė Bordo mieste ir šampano baras Antibuose „Hotel du Cap-Eden-Roc“.

Mėgstamiausiais restoranas Lietuvoje?

Dar sunkiau, nes dažniausiai lankausi restoranuose dėl savo darbui aistringai atsidavusių žmonių – šefų ir someljė, kurių sunkų ir nuoširdų darbą gerbiu. Todėl turėčiau vardyti „Dine“ su grupe, „Gastronomiką“, „Monus“, „Boff“, yra jų ir daugiau.

Mėgstamiausiais miestas ir šalis?

Prancūzija, Bordo.

Ar turite mėgstamą vyną? Derliaus metus?

1990 ir 2008 m., Bordo, kairysis krantas; 1988 ir 2002 m. Šampanė, tačiau išvardyti visiems gamintojams neužtektų vietos: „Pichon Longueville Comtesse“, „Pol Roger“, „Roederer“, „Jacquesson“…

Ar turite kitų aistrų, be vyno?

Kinas, kinas, kinas…

Naujausias matytas filmas?

Britų režisieriaus Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ („Darkest Hour“).

Paskutinė perskaityta knyga?

Eilėje jų susikaupę gal 50, tačiau bent tris kartus perskaičiau Biancos Boscer „Kamščio nunešta“ („Cork Dork“) – ir originalą, ir lietuvių kalba, nes teko konsultuoti ir redaguoti vertimą.

Šunys Jūsų gyvenime?

Tai didelė mano šeimos dalis. Jų turiu tris. Be to, atėjo laikas atiduoti savo dėmesį ir jėgas tiems, kuriems reikia pagalbos, – beglobiams gyvūnams. Jie kenčia nuo tų, kuriuos labiausiai myli, – nuo žmonių. Bandau vis daugiau laiko ir pastangų skirti pasiaukojamai dirbančioms šunų prieglaudoms, kviečiu tą patį daryti draugus ir artimuosius.

Sportas?

Esu tinginė. Jei rimtai, tai lengvoji atletika buvo mano jaunystė. Dabar mano šeimos aistra yra golfas, bet aš čia tik lydintis asmuo. Tikiuosi, kai gyvenimas suteiks galimybę, vėl kiek pabėgiosiu.

Kaip nuleidžiate garą?

Kaip tikra moteris – parėkiu, paskui paverkiu.

Mėgstamiausias prekių ženklas?

Su visa pagarba visiems, kuriuos be galo mėgstu, šįkart įvardysiu „Celine“.

Plačiau: https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2018/04/18/prancuzijos-nacionalinio-ordino-kavaliere-rasa-starkus-kovosiu-uz-savo-seima-ir-savo-sali#ixzz5GtYir4f9

 

 

Plačiau: https://www.vz.lt/